Tu mano Dievas, mano meilė ir viltis, didžiausia svajonė ir tikriausia laimė. Be tavęs nebūtų manęs, tavo egzistencija man didžiausia prasmė gyventi... aš be tavęs - niekas.

Rūpesčiai - didesni ir mažesni. Bėdos, dilemos, nesusipratimai, liūdesys... kodėl nors kartais viskas negali būti nepriekaištinga? Ar įmanoma būti "pilnai" laimingu, ar įmanoma misija, kad gyvenimo netemdytų jokie nemalonumai? Kaip norėčiau dabar kristi kur nors Viduržemio jūros paplūdimyje, žiūrėti į slenkiančius debesis, klausytis hipnotizuojančio jūros ošimo, galvą padėjus ant tavo, mielasis, peties. O galva pasiliktų tokia tuščia, nes laimė būtų per daug svaiginanti...

Pajausk, Tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr Tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi,
Suakmenėja pakelti sparnai...

Taigi, patrauk savo pančius: jei man norėsis padauginti vyno - taip ir padarysiu, jei norėsiu bėgti į pasaulio kraštą - bėgsiu, jei norėsiu rėkti - rėksiu, jei norėsiu pamesti galvą - tavo leidimo neklausiu, jei norėsiu kristi į jo glėbį - krisiu. Mano siela laisva ir tu jos nesuvaržysi. Nedalink patarimų, kai jų neprašau. Pasiduodu malonumams, jei to trokštu - winemusicdancingsexwincemusicdancing ir nešnekėk man apie moralę - neturiu laiko ir noro savęs grūsti į prokrusto lovą. Susitaikyk, kad mergaitė užaugo.

Noriu pakeisti save vien tam, kad tau įtikčiau. Na ir nuo ko čia pradėjus? Nuo plaukų, akių spalvos,  blakstienų ilgių, kojų ilgumo? Dar pakeiskime kai kurias charakterio savybes, kalbėjimo manierą, pridėkime charizmos, išprusimo ir... ir nieko. Aš vis tiek netapsiu TOKIA, kokios tu nori net, jei gimčiau iš naujo - aš ne tokia ir tu man tai sakai į akis, taip nekaltai žiūrėdamas. Taigi, mielasis, ką galiu padaryti, apart to, kad krentu po tavo kojomis ir maldauju? Gimti iš naujo? Deja... net to tau, greičiausiai, būtų per mažai

Tu, šviesele, fata morgana, tu veide, turįs man keistos galios šioje planetoje, kur yra šimtai tūkstančių kitų veidų, geresnių, gražesnių, protingesnių, doresnių, ištikimesnių, nuovokesnių,- tu atsitiktinume, naktį nudrėbtas man likimo skersai kelio, įkritęs į mano gyvenimą, tu užplūdęs kvailas visa pasiglemžiantis jausme, miegant įsėlinęs man po oda, tu, kursai apie mane nežinai beveik nieko, tik kad aš priešinausi, ir tik todėl puolęs prie manęs, kol aš nesugebėjau atsispirti, o tada nukeliavęs tolyn...

Aš mylėjau tave tau nežinant.

Tau nežinant tave aš myliu.

Mano meilė plati kaip žvaigždynai,

Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Ar mylėjai mane, nežinojau.

Ar mylėsi – paklausti bijau.

Eisiu, eisiu, rugsėjui lašnojant,

Į tave kaip lig šiolei ėjau.

Vėlų vakarą, rudenį pilką

Tavo balsas pro rūką aidės.

Šauks į kelią – į tolimą, ilgą,

Pasitiks ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu tave tau nežinant.

Meilė švies man visu tuo keliu

Amžina ir šviesi kaip žvaigždynai

Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Taip gera ir taip sunku tave mylėti, taip noriu, kad būtum šalia dabar ir visada... Kartais mąstau, kad geriau būtume nesusitikę niekada - gal tuomet mažiau skaudėtų? Bet kaip aš be tavęs! Tu mano pradžia ir pabaiga, visa ko prasmė. Noriu rėkti, šaukti, verkti: "Mylėk mane!", bet tavo akyse dar nematau to, ką gali įžiūrėti manosiose. Jaučiuosi lyg nagais ir dantimis į tave kabinuosi, stipriai prisiglaudžiu, apkabinu ir net kvėpuoti bijau, kad tik nepajudėtum per žingsnį nuo manęs. Galiu būti vergė prie tavo kojų, galiu visą naktį žiūrėti kaip miegi, galiu glostyti tavo pavargusias rankas... Matau tave tolstantį horizonte, laikas sustoja, kojos suakmenėja..Tu išeini ir viskas taip netikra. Geriau jau pasirinkti mirtį nei gyvenimą be tavęs

Mes su tavim jau šitiek amžių tai atskirai, tai vėl kartu.

Esi pati nežinomiausia iš man pažįstamų žvaigždžių.

Ir kiek gamtoj bebūtų paradoksų – visi jie sutelpa tavy.

Tavy galiu paskęst lyg jūroj. Bet jei paliest – tu ištirpsti.

Tave galiu užuost lyg puokštę ką tik pražydusių gėlių.

Ir tarsi žiedą tavo širdį galiu nunešti vėjeliu

Ten, kur sapnais pavirs tikrovė, o realybe virs sapnai,

Ten, kur prapliupsi ašarom bežadėm. Dėl ko? Pats net nežinai.

Aš dar norėsiu karšto vyno iš tavo lūpų paragaut.

Ir taip lengvai, tarsi drugelį, laimės paukštę pagaliau sugaut.

Aš dar norėsiu tau atnešti baltų lelijų iš nakties

Ir iš rasos nupintą dainą, išmargintą vilties.

Bet tu išeisi saulei tekant, dar nesuspėjus man nubust.

Ir kaip kiekvieną dieną silpna lyg nuo pagirių man bus.

Aš lauksiu, lauksiu šitos šventės, kai vėl žvaigždė man sužibės,

Bet vėl per savo neapdairumą tavęs prigersiu. Iš širdies.

My love G...

Tegul būna naktis be taisyklių,

Tegul vėjas karalius mums bus!

Mūsų meilei nereikia svarstyklių:

Pasakyk, kiek kainuoja dangus?

 

Kaip norėtųsi sustabdyti šią akimirką, kaip norėtųsi, kad laikrodis nebetiksėtų, norėtųsi paskęsti šiame momente, likti savoje rutinoje, gyventi kaip gyvenus ir nieko nekeisti, deja, laikas - tarsi smėlis srūva po pirštus, o besikeičiančios aplinkybės man primena, jog, kad ir kaip norėčiau - gyvenimas mane neša kitur.

Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?

Man be tavęs diena aptemus,
 Numiršta sodas ir vanduo.
visi ženklai tik blogį lemia,
Pagalvė- kaip laukų akmuo.

Vien man dienos juodos, gorios.
Naktis- lyg pragarą kentėt,
O pilnatie, tu vis nenori
Šviesia viltim man patekėt. 

Kaip ilgiuosi tų dienų, kurios dar buvo taip neseniai... atiduočiau tiek daug, kad jos sugrįžtų...

Kaip būtų gerai tiesiog pranykti.

Tu išeini, ir viskas dūžta skaudžiai

Ir vėl kaip siena stovi nežinia

Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,

Kad nepradėčiau šaukt ,, Mylėk mane!"

Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,

Kai tavo galvą rankomis liečiu.

Mylėk mane kai valgai, kai rengiesi

Ir kai eini šaligatviu slidžiu.

Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,

Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.

Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,

Mylėk iki mirties ir po mirties.

Bet išeini - ir viskas taip netikra,

Vėl vieniša dugne.

Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,

Už jo - pilka kaip siena nežinia.

Sėdžiu ant kranto, metus skaičiuoju,
žiūriu į vandenį arba galvoju.
Laukiu vasaros arba laiško,
arba klausaus, kaip vėjas vaikšto...
Lietūs praeina, nutirpsta sniegas,
bet tavo žodžių neatneša niekas.
Štai po kiek metų paukščiai sugrįžta,
į tave vis žiūriu- tavęs nepažįstu.
Žiūriu aš į veidą, šaltą kaip akmenį,
apie tave galvoju- tavęs neatmenu... 

Košmarais persmelktos naktys, nerimu užvaldytos dienos. Vis kažko širdis nerimsta, galvoj įkyrių minčių spiečius ir taip diena iš dienos...

Tu sakei, kad nereikia nieko planuoti, nes likimas pats viską sutvarkys, kaip jam reikia. Iš tiesų, kokia prasmė detaliai režisuoti kiekvieną dieną, jeigu nežinai, kas tavęs laukia už kampo? Vis dėlto... aš taip norėčiau "suplanuoti" mūsų susitikimą, norėčiau tavęs klausytis dar valandų valandas, norėčiau pati paplanuoti likimą, kad jis mane suvestų su tavimi. Deja, tai ne mano rankose ir man belieka tikėtis (pradedu nemėgti šio žodžio - jis per daug tuščias).

Come to me...

 Jaučiu, kad ilgėsiuosi to, kas dabar man atrodo monotoniška ir pabodę, jaučiu, kad ilgėsiuosi tų žmonių, kurie galbūt dabar neatrodo itin reikšmingi. Ilgėsiuosi tų sienų, aplinkos, ilgėsiuosi visų tų nuostabių akimirkų. Ilgėsiuosi to gyvenimo, kuris, rodos, dabar mane žudo... Kažkaip liūdna...

 

Nenoriu rytojaus, nenoriu, nenoriu tų visų įkyrių klausimų, nenoriu kažkam aiškintis, kodėl taip, o ne kitaip, nenoriu teisintis, nenoriu atviraut, nenoriu jiems nieko pasakot, nenoriu tavęs prarast, nenoriu dar ilgiau užsibūti šioje duobėje, nenoriu jų matyti, nenoriu priekaištų ir nuolatinio druskos pylimo ant žaizdos. Bijau ateities, kurioje tiek daug nežinomybės, bijau, jog kai kas desperatiškai stengsis man sukliudyti, bijau nusivylimo, bijau, kad viskas bus dar blogiau nei yra dabar. Tegul laikas sustoja, man nereikia nieko - tik šios akimirkos...

Kartais lyjant lietui atrodo, kad verkia angelai...Kartais bandau įsiklausyti , ką šnabžda medžiai...Kartais minioje jaučiuosi vienišesnė, nei klaidžiodama miške...Kartais tyla būna iškalbingesnė už tūkstančius žodžių...

.

Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
 Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

Žiūriu pro langą į niūrų gatvės vaizdą ir mintyse tyliai prašau "Dieve, tegul šita savaitė praeina KUO GREIČIAU", kadangi toks jausmas, kad ji ropos kaip vėžlys, nors žinau, jog net nespėsiu mirktelėti, o ji praeis... tas laikas vis dėlto keistas reiškinys - lekia lyg pasiutęs. Prisimenu 2012tųjų vieną liepos dieną. Buvo karšta, bet įspūdinga diena. Ryte išsiploviau galvą, apsirengiau suknele ir po dienos įvykių , vakare, mąsčiau, kad laukiu nesulaukiu, kol praeis metai. Jie dar nepraėjo, bet iki liepos liko pusmečiu mažiau... siaubas na ir greitai viskas, žiema jau tuoj baigsis, o tada pavasaris, o po pavasario... vasara. Nekantrauju, kol ji ateis. Ne tik dėl ilgo miego, saulės, šilumos, žalios gamtos, kasmetinio Joninių pasišventimo dvare, galimybės nešioti sukneles, bet ir dėl tam tikrų pasikeitimų, kurių, žinoma, laukiu labiausiai, o žiema man nepatinka. Per daug šalta, per daug slidu, per daug niūru, per daug tamsu, nors gal atėjus vasarai, norėsiu rudens. Gėtė yra labai gerai pasakęs: "Duok žmogui saulę, jis ilgėsis ledo..." Taip, tai tikriausiai tiesa. Kaip bebūtų laikas nenuvaldomai lekia. Žiemos dienos tirpsta kaip snaigės delne tik sniegas ir ledas sudaro netinkamą iliuziją, jog viskas tęsiasi labai ilgai. Greitai ir jis ištirps. O dabar noriu tik, kad greičiau praeitų ši savaitė...