Tu turi tūkstančius veidų, devynias galybes paslapčių. Pilkose tavo akyse skęstu, rusvą odą užuodžiu, skardų juoką garsiausiame triukšme girdžiu. Randuotus pirštus liečiu, juose stiprybę atrandu, paslaptingame žvilgsnyje savo gyvenimą regiu... Tave perprasti -  man mįslė, bet mylėti - vienintelė prasmė...

Sakai: “Atstok”.
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą.
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus
Ir jaukia tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus – sapną.
Ryte – kavos puodelį,
Diena – juoką.
Sakai: “Atstok”.
Mielasis, ar atstojau?

Dieve, meldžiu tave išminties, kad suprasčiau savo vyrą; meilės, kad jam atleisčiau, ir kantrybės, kad pakęsčiau nuotaikų kaitą. Nes, Dieve, jei paprašyčiau stiprybės, mirtinai jį primuščiau. Amen.

Jei trokšti draugo - ištikimybę jo pelnyk, jei gyvenimą užpusto smėlio liūtys - gana kaip laikrodžio rodyklei suktis, jei trokšti ramybės - visko atsisakyk. Ramybė aplankys tik nuo pasaulio atsiskyrus nuošaliau. Šis rojus žemėje - tėra iliuzija, čia įsimylėjėlių pavasaris, ei siela, meilė kaip lietus, o mes kaip augalija. Šiame pasaulyje neregėjau nei vieno be sparnų, visi trokšta skristi, visi ieško jaudulio, ugnies. Visi ieško priežasties mylėti.

Ko norisi pavasarį:

* Atsinaujinimo spintoje

* Lengvumo širdyje

Jis ir vėl čia. Tegul pavasaris būna gražus ir... lengvas! :)