Taigi, patrauk savo pančius: jei man norėsis padauginti vyno - taip ir padarysiu, jei norėsiu bėgti į pasaulio kraštą - bėgsiu, jei norėsiu rėkti - rėksiu, jei norėsiu pamesti galvą - tavo leidimo neklausiu, jei norėsiu kristi į jo glėbį - krisiu. Mano siela laisva ir tu jos nesuvaržysi. Nedalink patarimų, kai jų neprašau. Pasiduodu malonumams, jei to trokštu - winemusicdancingsexwincemusicdancing ir nešnekėk man apie moralę - neturiu laiko ir noro savęs grūsti į prokrusto lovą. Susitaikyk, kad mergaitė užaugo.

Noriu pakeisti save vien tam, kad tau įtikčiau. Na ir nuo ko čia pradėjus? Nuo plaukų, akių spalvos,  blakstienų ilgių, kojų ilgumo? Dar pakeiskime kai kurias charakterio savybes, kalbėjimo manierą, pridėkime charizmos, išprusimo ir... ir nieko. Aš vis tiek netapsiu TOKIA, kokios tu nori net, jei gimčiau iš naujo - aš ne tokia ir tu man tai sakai į akis, taip nekaltai žiūrėdamas. Taigi, mielasis, ką galiu padaryti, apart to, kad krentu po tavo kojomis ir maldauju? Gimti iš naujo? Deja... net to tau, greičiausiai, būtų per mažai

Tu, šviesele, fata morgana, tu veide, turįs man keistos galios šioje planetoje, kur yra šimtai tūkstančių kitų veidų, geresnių, gražesnių, protingesnių, doresnių, ištikimesnių, nuovokesnių,- tu atsitiktinume, naktį nudrėbtas man likimo skersai kelio, įkritęs į mano gyvenimą, tu užplūdęs kvailas visa pasiglemžiantis jausme, miegant įsėlinęs man po oda, tu, kursai apie mane nežinai beveik nieko, tik kad aš priešinausi, ir tik todėl puolęs prie manęs, kol aš nesugebėjau atsispirti, o tada nukeliavęs tolyn...

Aš mylėjau tave tau nežinant.

Tau nežinant tave aš myliu.

Mano meilė plati kaip žvaigždynai,

Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Ar mylėjai mane, nežinojau.

Ar mylėsi – paklausti bijau.

Eisiu, eisiu, rugsėjui lašnojant,

Į tave kaip lig šiolei ėjau.

Vėlų vakarą, rudenį pilką

Tavo balsas pro rūką aidės.

Šauks į kelią – į tolimą, ilgą,

Pasitiks ir per naktį lydės.

Ir mylėsiu tave tau nežinant.

Meilė švies man visu tuo keliu

Amžina ir šviesi kaip žvaigždynai

Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Taip gera ir taip sunku tave mylėti, taip noriu, kad būtum šalia dabar ir visada... Kartais mąstau, kad geriau būtume nesusitikę niekada - gal tuomet mažiau skaudėtų? Bet kaip aš be tavęs! Tu mano pradžia ir pabaiga, visa ko prasmė. Noriu rėkti, šaukti, verkti: "Mylėk mane!", bet tavo akyse dar nematau to, ką gali įžiūrėti manosiose. Jaučiuosi lyg nagais ir dantimis į tave kabinuosi, stipriai prisiglaudžiu, apkabinu ir net kvėpuoti bijau, kad tik nepajudėtum per žingsnį nuo manęs. Galiu būti vergė prie tavo kojų, galiu visą naktį žiūrėti kaip miegi, galiu glostyti tavo pavargusias rankas... Matau tave tolstantį horizonte, laikas sustoja, kojos suakmenėja..Tu išeini ir viskas taip netikra. Geriau jau pasirinkti mirtį nei gyvenimą be tavęs

Mes su tavim jau šitiek amžių tai atskirai, tai vėl kartu.

Esi pati nežinomiausia iš man pažįstamų žvaigždžių.

Ir kiek gamtoj bebūtų paradoksų – visi jie sutelpa tavy.

Tavy galiu paskęst lyg jūroj. Bet jei paliest – tu ištirpsti.

Tave galiu užuost lyg puokštę ką tik pražydusių gėlių.

Ir tarsi žiedą tavo širdį galiu nunešti vėjeliu

Ten, kur sapnais pavirs tikrovė, o realybe virs sapnai,

Ten, kur prapliupsi ašarom bežadėm. Dėl ko? Pats net nežinai.

Aš dar norėsiu karšto vyno iš tavo lūpų paragaut.

Ir taip lengvai, tarsi drugelį, laimės paukštę pagaliau sugaut.

Aš dar norėsiu tau atnešti baltų lelijų iš nakties

Ir iš rasos nupintą dainą, išmargintą vilties.

Bet tu išeisi saulei tekant, dar nesuspėjus man nubust.

Ir kaip kiekvieną dieną silpna lyg nuo pagirių man bus.

Aš lauksiu, lauksiu šitos šventės, kai vėl žvaigždė man sužibės,

Bet vėl per savo neapdairumą tavęs prigersiu. Iš širdies.