Žiūriu pro langą į niūrų gatvės vaizdą ir mintyse tyliai prašau "Dieve, tegul šita savaitė praeina KUO GREIČIAU", kadangi toks jausmas, kad ji ropos kaip vėžlys, nors žinau, jog net nespėsiu mirktelėti, o ji praeis... tas laikas vis dėlto keistas reiškinys - lekia lyg pasiutęs. Prisimenu 2012tųjų vieną liepos dieną. Buvo karšta, bet įspūdinga diena. Ryte išsiploviau galvą, apsirengiau suknele ir po dienos įvykių , vakare, mąsčiau, kad laukiu nesulaukiu, kol praeis metai. Jie dar nepraėjo, bet iki liepos liko pusmečiu mažiau... siaubas na ir greitai viskas, žiema jau tuoj baigsis, o tada pavasaris, o po pavasario... vasara. Nekantrauju, kol ji ateis. Ne tik dėl ilgo miego, saulės, šilumos, žalios gamtos, kasmetinio Joninių pasišventimo dvare, galimybės nešioti sukneles, bet ir dėl tam tikrų pasikeitimų, kurių, žinoma, laukiu labiausiai, o žiema man nepatinka. Per daug šalta, per daug slidu, per daug niūru, per daug tamsu, nors gal atėjus vasarai, norėsiu rudens. Gėtė yra labai gerai pasakęs: "Duok žmogui saulę, jis ilgėsis ledo..." Taip, tai tikriausiai tiesa. Kaip bebūtų laikas nenuvaldomai lekia. Žiemos dienos tirpsta kaip snaigės delne tik sniegas ir ledas sudaro netinkamą iliuziją, jog viskas tęsiasi labai ilgai. Greitai ir jis ištirps. O dabar noriu tik, kad greičiau praeitų ši savaitė...