G <3

Aš prisimenu 2009 rugpjūčio 8, kai pirmą kartą pamačiau tave...

Aš prisimenu tą dieną, kai mes su G. vėlavom į pamoką, nes turėjom vieną iš nuoširdžiausių pokalbių gyvenime ir aplink nieko negirdėjom apart savo juoko (tiesiogine prasme)...

Aš prisimenu tą naktį, kai buvo baisu eiti tuos kelis kilometrus iki tavo namų, nes miestas buvo kažkoks nejaukus, tačiau mes drąsinom viena kita, kalbėjom bet ką, kad tik galėtume juoktis ir nieko nebijotume...

Aš prisimenu tą vakarą, kai mes gaminom, žiūrėjom filmą ir juokėmės fotografuodamos pirštus...

Aš prisimenu 2010 liepos 9...

Aš prisimenu 2010 liepos 28...

Aš prisimenu pirmą tavo klausimą ir tą gražų žvilgsnį....

Aš prisimenu tą laukimą visus tuos metus...

Aš prisimenu mūsų rašytus laiškus tam žmogui ir daug jaunatviško krizenimo...

Aš prisimenu MŪSŲ vingiuotą lipimą į kalną, kai berželiai liejosi į visumą...

Aš prisimenu tavo padrąsinimus, kai man buvo baisu eiti į "baisias karuseles"...

Aš prisimenu kiekvieną tradicinį lipimą per tvorą prie maximos...

Aš prisimenu 2011 liepos 30 ir patį mieliausią tavo kvietimą pakalbėti...

Aš prisimenu 2011 rugsėjo 1 ir kaip man buvo tada liūdna...

Aš prisimenu 2012 gegužę ir mūsų susitikimą...

Aš prisimenu 2012 liepos 7 ir tavo žalias aks...

Aš prisimenu Tave...

Albertas Camu yra pasakęs, jog "Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli", nors skamba žiauriai aš manau, jog ši mintis prasminga... Perskaičius ją pagalvojau, jog panašiai ir aš dabar elgiuosi/jaučiuosi. Tiesa tik panašiai, bet ne būtent taip, kaip teigiama šioje sentencijoje, tikrai netrokštu to žmogaus mirties, bet mylėdama jį taip žiauriai kankinu ir elgiuosi taip nesąžiningai, kad net ir bepasakyti ką sunku. Svarbiausia, jog suprantu, jog elgiuosi nederamai, bet čia kaip koks narkotikas, priklausomybė - žinai, kad negerai, bet sustoti negali. Aš pati save baudžiu labai stipriai, sąžinė sako (jei išvis dar tokią turiu), jog elgiuosi  blogai, bet aš per silpna tai pabaigti... nei pakarta, nei paleista ir myli, ir žudai ir dievini, ir nekenti, ir nori pabaigti, ir nenori. Visiškas beprotnamis ir chaosas, kurį pati sukūriau, kažkoks mazochizmo ir sadizmo mixas. Kažkur girdėjau, jog sakoma, kad žmogus turi nusipelnyti meilės - aš jos tikrai nenusipleniau tik ne tada, kai taip skaudinu kitą. Nenoriu blogo tam žmogui, tebūnie jis pats laimingiausias pasaulyje, bet dėl savo šlykštaus charakterio ir nesugebėjimo būti normalia jį kankinu. Aš labai blogas žmogus gal dėl to manęs niekas ir nemyli.

Kai įkrenti į tokią gilią duobę atrodo kapanokis kiek nori - išlipti iš jos beviltiška, tikras Sizifo darbas. Lapkritis niekad per daug nedžiugino, bet šis išviso kažkokia aklavietė, ir neįsivaizduoju, kada pavyks iš jos išeiti. Kartais norėtųsi imti ir viską pabaigti, bet drąsos pritrūksta.

"Būti laisvam yra niekis, laisvam tapti - viskas."

Niekas kitas už mane mano gyvenimo nenugyvens, bet nežinau, kodėl kai kurie bando įpiršti savo "teisingo gyvenimo modelį". Gal aš nenoriu gyventi ten, kur neva man būtų labai gerai? Gal aš nenoriu mokytis tai, kas man nepriimtina? Gal aš noriu gyventi labai paprastą, labai žemišką, bet labai širdžiai mielą gyvenimą?  Ne visiems reikia karjeros aukštumų, galybės draugų ir dar visokių kitų "privilegijų". Aš tiesiog JAUČIU, kur mano vieta ir ką noriu veikti.  O klaidos manęs negąsdina... tai neišvengiamybė, kurių vienu ar kitu atveju vistiek bus.

Kada ateina laimė? Pavasarį ar rudenį? Vasarą ar žiemą? Dieną ar naktį? Ji spalvota ar juodai balta? Ar ji turi  kvapą, garsą? Kiek ilgai ji trunka: amžinai ar labai trumpai? Ar ji pavaldi laikui, ar laikas pavaldus jai? 

Ko reikia, kad žmogus būtų laimingas? Meilės? sveikatos? lietaus? vasaros? gero pažymio? šuns? prasmingos knygos? pyrago?

Kaip suprasti, jog esi laimingas? Norisi juoktis ar tyliai džiaugtis?

Kada žmogus yra laimingas? Kai jis mylintis, bet nemylimas? Ar mylimas, bet nemylintis? O gal tada jis pusiau laimingas... bet ar laimė gali būti dalinama? Jei taip, ar galiu dalelę jos atiduoti kažkam kitą arba šiek tiek jos pasiskolinti? O kaip ją galima grąžinti?

  Nematai, bet jauti. Kiekvienam ji skirtinga. Skirtingos spalvos, skirtingo kvapo, garso, pavidalo. Kalendoriuje neįrašyta data, kada ji pas tave ateina, bet visada supranti, kai ji jau čia. Lygiai taip pat tiksliai sužinai ir kada išeina... Ji gali ateiti su pirmu žiemos sniegu, ar su pirmais pavasario žiedais, su ilgom vasaros dienom, ar spalvotais krentančiais lapais. Ji tave gali pasitikti, kaip ilgai lauktas lietus po karštos dienos, kaip saldus miegas po bemiegės nakties, kaip aukštas įvertinimas po sunkaus atsiskaitymo, kaip meilės prisipažinimas iš mylimo žmogaus...

Skirtinga, individuali, bet visada labai laukiama.

Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią...
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile -
Aš buvau tikėjimo kvailys.

 Laikas įstabus dalykas - jo taip mažai, kai vėluoji ir taip daug, kai lauki

 

"Aš girdžiu Tave. Ne tik klausau, bet ir girdžiu. Aš tave myliu. Tu esi tas žmogus pasaulyje, kurio pasiilgstu ir pas kurį noriu grįžti. Gal gyvenimas mus nublokš į dar tolimesnius pasaulio kampelius, gal susitiksime tik kartą per penkerius metus, bet aš to visuomet lauksiu ir tikėsiuos! Netikiu, kad ateis diena, kai būsiu Tau svetima..."

 Nostalgija - kai norisi sugrįžti, o nėra kur.

Paprastai šios dienos nesu linkusi sureikšminti, o sveikinti ir džiuginti kitus patinka daug labiau... vis dėlto kai kurių žmonių dėka ir tu kartą per metus pasijauti reikšmingas ir mylimas. Nuoširdus dėmesys, meilė matoma akyse mane šiek tiek graudina, verčia pasijusti nejaukiai, bet kartu ir labai ypatingai. Linkiu sau... pasilaikysiu tai sau, bet LABAI LABAI LABAI noriu, kad tai išsipildytų. O dabar užpūsiu žvakutę.

Greičiausiai, nė vieno metų sezono pabaiga nesukelia tiek emocijų bei apmąstymų, kiek vasaros... pabaiga. Besibaigiant vasarai mano širdyje atsiranda vis daugiau nostalgijos ir ilgesio šiam metų sezonui, kuris mažais žingsneliais skuba išeiti visiems metams. Galbūt dėl to, kad su vasara baigiasi ir ilgos, nerūpestingos atostogos viduje viskas kažkaip stipriai persiverčia, atsiranda kažkoks keistas nerimas, liūdesys ir nenoras paleisti šio laiko. Kita vertus, baigiasi viena vasara, tačiau būtinai ateis ir kita... žinau, kad tamsiais rudens ir žiemos vakarais ji atrodo labai tolima, labai nepasiekama, tačiau  ji vistiek visada ateina. Artėjantys nauji mokslo metai bus nemenkas iššūkis man, bet žinau, kad aš jį tikrai įveiksiu, svarbiausia nenuvilti savęs ir labai stengtis, kad viskas vyktų taip, kaip noriu. Viliuosi, kad problemos ir lūkesčiai su kuriais susidursiu bus lengvučiai ir greit užmirštami, o gerų akimirkų daug daugiau negu buvo kadais. MUST REMEMBER: kad ir koks ruduo atrodo ilgas ir tamsus - kaip atėjo, taip visada ir praeina. Kad ir kokia žiema šalta ir speiguota - kaip atėjo, taip visada ir praeina. Sunkūs lūkesčiai, užgulę pečius ir problemos atrodo dižiausiausi tada, kai su jais susiduri, bet kai praeina jie užsimiršta ir viskas nebe taip baisu. Sau ir tau linkiu nepraeiti ir būtinai pastebėti nuostabią rudenio pradžią, kai medžiai tampa spalvotais ir parkai bei miškai atrodo beprotiškai gražiai, linkiu, kad visi šalti ir tamsūs vakarai ne per stipriai dilgintų širdį, kad žiema atneštų žavų baltą peizažą, o per langą būtų galima matyti, kaip elegantiškai sninga, o pavasaris (kaip jam ir dera) į sielą atneštų ilgai lauktą atgaivą, nuo pečių nuimtų bent dalelę rūpesčių, o šiluma užlietų ne tik žemę, bet ir širdį...

                         

Verčiau iškęsčiau to žmogaus pyktį, užgauliojimą, keiksmus, bet tik ne visišką ignoravimą... kažkaip ir kvailai, ir blogai jautiesi, kai tavo žodžiai lyg į sieną atsimuša.

Likau vienas, Be vilties ir be jausmų,
Likau vienas širdyje taip šalta ir baisu.
Tariau sau žodį - šia naktį išeinu,
Nors kelias toks ilgas ir eiti baugu..

Norėjau gryžti, bet kelio neradau.,
Norėjau skristi, bet jau nepajiegiau..
Sakiau - čia liksiu, Bet sau pamelavau,
Juk melas skaudina, man skauda vis labiau.

Gerosios akimirkos

Gerosios akimirkos:
Aplink mus daug gerųjų akimirkų: šiltos sutemos, laužų kibirkštys, jūros šniokštesys, putų purslai, žydinčio sodo aromatas. Vieną po kitos padovanoja gyvenimas. Tūkstančius gerųjų akimirkų. Daugybė jų net neturi vardų, kaip pavyzdžiui akimirka prieš lietų. Atrodo, tą akimirką gali nutikti bet kas - neapsakomo grožio dalykai.
Apie tokias akimirkas, kurios neturi vardų Mikė Pūkuotukas yra pasakęs: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka prieš valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi". Tos trumpos sekundės paprasčiausiai yra ir tiek. Geriausios jos, kai žodžių nebūna iš viso. Kai pajutus jas, nerandi sakinių. Tai sekundės prieš išdrįstant įveikti savo baimę, prieš įkopiant į kalną, prieš iš orkaitės ištraukiant pyragą, prieš Naujuosius metus.
O koks visiškas gėris, kai šios akimirkos be pavadinimų susipina: vos tik pasibaigus lietui pradeda čiulbėti paukščiai, dairaisi, o jų nematyti, atrodo, jog lietus paliko čiulbantį orą arba kai ruošiesi prisipažinti, jog kažką myli, o šis prisipažįsta anksčiau (lyg meilę išskaitytų iš akių).
Gyvenimas yra laimingas. Tik reikia tai pastebėti, nepraeiti pro pačias geriausias akimirkas užsimerkus.

Gyvenimas pagal mane

Viskas yra mano rankose. Aš pati kuriu savo gyvenimą taip, kaip noriu.

Vienas žmogus (jis žino, kad kalbu apie jį ;>) man pasakė labai labai gerą ir teisingą mintį, kuri man įstrigo atmintin. Pacituosiu gal kiek nepažodžiui, bet esmė ta pati: "Kartais tu sutinki daug žmonių, kurie linksmi, įdomus, smagu su jais bendrauti, bet yra tokių, kurių nepakeis jokie kiti, jie tokie ypatingi ir nepakeičiami". Labai sutinku su šia mintimi, sutinku visu milijonu procentų. Yra tiesiog nepakeičiamų. O blogiausia, kad kartais kitus žmones pradedi lyginti su jais ir, rodos, jie net iš tolo negali prilygti tavo nepakeičiamiesiems.

Kartais jos vargina, skaudina, bet vis tiek suteikia prasmę nors trumpam.

Aš tiesiog nesuprantu, kaip kai kurie žmonės gali būti beveik tobuli... rodos, jiems nieko netrūksta. Jie protingi, išmintingi, įdomūs, gražūs, charizmatiški, viliojantys ir kartu tokie paprasti... Nors ne... manau, kad kalbu šiek tiek klaidaingai ir pavartojau ne tą įvardį. Ne "jie", o - tu. Tokį žinau tik vieną tave.

I wanna dance with somebody who loves me...

Labai nesmagu, kai liūdnos, skaudinančios mintys lenda į galvą prieš tavo valią. Tuomet norisi klausytis tik melancholiškų baladžių, kurios dar labiau verčia nusiminti, o už lango dar toks didelis vėjas ir šalta... šiandien liūdna.

Per dieną laukiu vakaro tylaus ir juodo,
Ir gyvenu tiktai viena mintim,
kad niekieno netrukdomas galėčiau pasvajoti
Ir mintimis pabūti su tavim.

Ateina vakaras ir sutemos už lango renkas
Ir vos parimstu svjose, tarsi sapne -
Tuoj pajuntu aš tavo švelnią ranką
Lengvai, lengvai paliečiančią mane.

Bet štai kažkas svajonę man nuvijo
Ir vizija nuplauks su ja kartu...
Aš laukiu vėl kol sapno karalijoj
Kaip mitų fėja vėl ateisi tu.

 

Vėl nieks nedraus man savo laime džiaugtis,
Kol būsime kartu šitam sapne,
Bet... tenka vėlei man ryte pabusti
Ir vėl tiktai svajot apie tave.

Regiu tave melsvoj dangaus žydrynėj,
Su saulės spinduliu mane tu aplankai,
Lietaus lašu, balta snaige man skruostą vilgai,
Gyvybe man, mana būtim tapai. 

Suprasti žmones labai sunku (vyrus - ypač). Kartais atrodo, jog net neįmanoma. Sako viena, o daro visai ką kita... ir jų mintys, poelgiai keičiasi taip dažnai! O ir šiaip bendravimas labai keistas reiškinys. Bandai būti draugiškas ir supratingas, bet kitas žmogus gali elgtis visai priešingai be jokios priežasties. Keista.

Summer

Negaliu patikėti, kad JI jau čia. Nors šiandien vėsu ir lyja, aš visu šimtu procentu jaučiu JĄ čia. Tikiuosi, kad JI bus graži, linksma, ilga ir nuostabi. To linkiu ir jums.

 

Labai keista. Nujaučiu, kad didysis vasaros įvykis, kurio laukiu METUS neįvyks. Todėl man labai liūdna ir baisu, nors dar yra vilties, kad aš per anksti baiminuos ir viskas bus gerai, vis dėlto... labai baisu. Na tu lauki to METUS ir likus maždaug dviem mėnesiams sužinai, kad greičiausiai, gal, galbūt, tikriausiai nieko neišeis... bet aš teigiamai mąstysiu ir vizualizuosiu, kad mano planas išsipildo!

Kai kas nors manimi susižavi (o tai būna nedažnai!), rodo iniciatyvą bendrauti, sako, kad aš įdomus ir mielas žmogus - man tuo sunku patikėti. Labai labai keista, rodos, tas žmogus tik šaiposi, bet tikrai nesako to rimtai, nors tai jau tęsiasi pakankamai ilgą laiką, tai gal ir reiktų patikėti. Deja, labai bijau, kad TAS žmogus tuoj dings ir niekad nesakys, kad su manim smagu bendrauti.

Pavasaris. Nežinau ar gerai, ar blogai, bet jis atėjo.

Teko skaityti, kad tokio dalyko kaip laikas visatoje nėra. Tai tik žmonių išmislas. T.y. viskas yra visuma, viskas vyksta DABAR, o dienos, savaitės, mėnesiai, valandos yra tik žmonių išgalvota, kad būtų lengviau planuoti darbus, susitikimus ir šiaip gyvenimą. Žinoma, tikriausia tokios mintys skamba pernelyg padrikai ir sunku pagauti esmę (aš irgi nelabai supratau perskaičius), bet dabar pagalvojau, o gal tai tiesa? Gal tikrai nėra praeities, dabarties, ateities. Gal yra tik visuma. Visai geras argumentas tokiems teiginiams būtų labai paprastas pavyzdys: kiekvienas žmogus kalbėdamas apie laiką kalba skirtingai. Vienas sako: "Kokia ilga buvo diena - tikra amžinybė", tuo tarpu kitas, kalbėdamas apie TĄ PAČIĄ dieną sako: "O aš net nepajutau kaip praėjo, atrodo jos net nebuvo". Galima daryti išvadą, kad laikas yra absoliučiai individualus dalykas ir mes kiekvienas jį jaučiame ir suprantame kitaip. Toje pačioje knygoje taip pat kaip argumentas buvo įvardinti norai. Pavyzdžiui žmogus beprotiškai laukia atostogų, laukimas toks stiprus, kankinantis, kad, rodos, laikas iki atostogų slenka labai lėtai, nors mes jų taip laukiame, taip norime. Arba laukiame susitikimo su žmogumi taip stipriai, kad iš ilgesio kaukt norisi, o kai pagaliau tas susitikimas ateina viskas prabėga šviesos greičiu. To, ko nelaukiame - ateina tuoj pat. Juk valanda man ir valanda jam gali būti visiškai skirtinga. Jeigu vis dėlto kas nors skaito būtų įdomu išgirsti jūsų pamąstymus.

Tegul užtenka laiko iššūkiams. Tinginystei. Evoliucijai. Paieškoms. Švelnioms avantiūroms. Atradimams. Tobulėjimui. Neskausmingoms klaidoms. Eksperimentams. Akiračio plėtimui. Nepavojingiems ekstremalumams. Patirčiai. Azartui. Atsakomybei. Adrenalinui. Sveikai euforijai. Savarankiškumui. Drąsai. Brandai. Pokštams. Tegul visada užtenka laiko pakelti akis į dangų. Išgerti rytinės kavos. Nusišypsoti eismo kamščiams. Perklausyti bent vieną dainą, kuri atima protą

ir grąžina sparnus. Tegul užtenka laiko bent kartą per savaitę aplankyti draugus jų namuose ir paglostyti jų kates, jei jos neprieštarauja. Tegul užtenka laiko darbams, kuriuos gera nudirbti, ir nerūpestingoms vakarienėms po sėkmingos darbo dienos. Tegul užtenka laiko mokytis naujų dalykų - nesvarbu, vairuoti, žiesti puodus ar kalbėti ispaniškai. Tegul užtenka laiko palaistyti visas gėles ir uždegti visas žvakes namuose, kai į svečius ateina seni seni draugai. Tegul užtenka laiko nusivalyti batus ryte ir perskaityti bent vieną puslapį geros knygos vakare. Tegul užtenka laiko pastebėti, kaip viskas keičiasi. Pamatyti pirmą žolę ir pirmą sniegą. Išgirsti pirmą paukščio čiulbtelėjimą. Suskaičiuoti kiekvieną krintančią žvaigždę. Prisiminti, kad tokios didelės pilnaties jau seniai nebuvo. Pajusti, kaip šyla vanduo ežere. Užfiksuoti, kad švinta vis anksčiau, o temsta - vėliau. Klausytis klajojančių lapų čežėjimo. Prisiminti žiemas, kuomet per Kalėdas būdavo tikro sniego. Ir pasakoti apie jas savo vaikams ar sūnėnams. Tegul užtenka laiko auginti vaikus. Vedžioti juos, paėmus už rankos. Mokyti juos naujų žodžių ir užsirišti batukus. Padėti jiems piešti. Skaityti jiems pasakas ir geras istorijas. Kartu gaminti eglutės žaisliukus ir puošti namus sningant (jei vis dar snigs). Tegul užtenka laiko susitikti su savo tėvais. Išgerti su jais gero vyno ir prisiminti savo vaikystę. Ir pasakoti juokingus nutikimus. Tegul užtenka laiko apsikabinti tuos, kuriuos džiaugiesi sutikęs. Tegul užtenka laiko užrašyti atviruką tiems, kurie švenčia. Nupirkti gėlių, kad ir kaip tai banalu. Dailiai supakuoti dovaną, na ir kas, kad ji labai greitai bus išpakuota. Parašyti kad ir patį paprasčiausią mail'ą, jei su džiaugsmu staiga prisiminei kažkokį žmogų. Tegul užtenka laiko su geriausiais draugais išgerti šampano. Ir iki paryčių klajoti po miestą. Paskui pusryčiauti drauge. Tegul užtenka laiko jausti. Naktinį vėjo atsidusimą, kai pavasarį miegodamas netyčia iškiši kojas iš po apkloto. Draugo balso pasikeitimą, kai kažkas nutinka. Artėjantį lietų, kai netikėtai užsimanai miego. Būsimus pokyčius, kai tavo mieste prašiaušia naujas skersvėjis. Gražų Senamiesčių sienų kreivumą, atsiradusį nuo laiko, tinko ir nutikimų naštos. Rauplėtą medžio žievę po savo delnu. Nuovargį, į kurį gera panirti. Nemigą, kai negali užmigti iš nuostabos. Žiogų čirpimą liepos naktyje, kurio beveik negirdėti. Smėlį po kojomis. Akmenis. Vandenį. Jūrą. Liūtį. Mišką. Žemę. Orą. Vėtrą. Tegul užtenka laiko sau. Tylai. Savimeilei. Miegui. Tegul užtenka laiko rinktis pačius pačiausius dalykus. Stipriausias knygas. Kiečiausius filmus. Dar nebandytus kokteilius. Tikriausius draugus. Gryniausius žodžius. Geriausius pakeleivius. Ir savo kelią. Tegul užtenka laiko pasakyti. Ir išgirsti. Paleisti ir sulaukti sugrįžtant. Tegul visiems ir visada šioje Žemėje užtenka laiko mylėti, bandyti ir džiaugtis...

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė:

-Gal pažaiskime slėpynių?

Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė:

-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?

Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.

Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.

-Vienas, du, trys…-pradėjo skaičiuoti Beprotybė.

Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas – medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų – vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmaršumas net neprisiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai nesvarbu.

Kai Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.

-Milijonas!-pasakė Beprotybė ir pradėjo savo paieškas.

Ji iš karto surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kai Tikėjimas ginčijosi su Dievu. Aistrą išdavė vulkano drebėjimas. Beprotybė pamatė, kur slepiasi Pavydas, ir iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje ir pačios bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, panoro atsigerti ir surado Grožį. O Abejonė sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje jai pasislėpti.

Visi buvo surasti:Talentas – žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas – tamsioje uoloje, Melas – vaivorykštėje, bet iš tikrųjų jis buvo pasislėpęs vandenyno gelmėje. Tik Meilės niekaip negalėjo atrasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje. Pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji pajudino rožių krūmo šakas, ji išgirdo verksmą – rožių krūmo spygliai Meilei skaudžiai išdūrė akis.Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę, ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją visada vedžioja už rankos…