Kaip būtų gerai tiesiog pranykti.

Tu išeini, ir viskas dūžta skaudžiai

Ir vėl kaip siena stovi nežinia

Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,

Kad nepradėčiau šaukt ,, Mylėk mane!"

Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,

Kai tavo galvą rankomis liečiu.

Mylėk mane kai valgai, kai rengiesi

Ir kai eini šaligatviu slidžiu.

Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,

Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.

Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,

Mylėk iki mirties ir po mirties.

Bet išeini - ir viskas taip netikra,

Vėl vieniša dugne.

Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,

Už jo - pilka kaip siena nežinia.

Sėdžiu ant kranto, metus skaičiuoju,
žiūriu į vandenį arba galvoju.
Laukiu vasaros arba laiško,
arba klausaus, kaip vėjas vaikšto...
Lietūs praeina, nutirpsta sniegas,
bet tavo žodžių neatneša niekas.
Štai po kiek metų paukščiai sugrįžta,
į tave vis žiūriu- tavęs nepažįstu.
Žiūriu aš į veidą, šaltą kaip akmenį,
apie tave galvoju- tavęs neatmenu... 

Košmarais persmelktos naktys, nerimu užvaldytos dienos. Vis kažko širdis nerimsta, galvoj įkyrių minčių spiečius ir taip diena iš dienos...