Teko skaityti, kad tokio dalyko kaip laikas visatoje nėra. Tai tik žmonių išmislas. T.y. viskas yra visuma, viskas vyksta DABAR, o dienos, savaitės, mėnesiai, valandos yra tik žmonių išgalvota, kad būtų lengviau planuoti darbus, susitikimus ir šiaip gyvenimą. Žinoma, tikriausia tokios mintys skamba pernelyg padrikai ir sunku pagauti esmę (aš irgi nelabai supratau perskaičius), bet dabar pagalvojau, o gal tai tiesa? Gal tikrai nėra praeities, dabarties, ateities. Gal yra tik visuma. Visai geras argumentas tokiems teiginiams būtų labai paprastas pavyzdys: kiekvienas žmogus kalbėdamas apie laiką kalba skirtingai. Vienas sako: "Kokia ilga buvo diena - tikra amžinybė", tuo tarpu kitas, kalbėdamas apie TĄ PAČIĄ dieną sako: "O aš net nepajutau kaip praėjo, atrodo jos net nebuvo". Galima daryti išvadą, kad laikas yra absoliučiai individualus dalykas ir mes kiekvienas jį jaučiame ir suprantame kitaip. Toje pačioje knygoje taip pat kaip argumentas buvo įvardinti norai. Pavyzdžiui žmogus beprotiškai laukia atostogų, laukimas toks stiprus, kankinantis, kad, rodos, laikas iki atostogų slenka labai lėtai, nors mes jų taip laukiame, taip norime. Arba laukiame susitikimo su žmogumi taip stipriai, kad iš ilgesio kaukt norisi, o kai pagaliau tas susitikimas ateina viskas prabėga šviesos greičiu. To, ko nelaukiame - ateina tuoj pat. Juk valanda man ir valanda jam gali būti visiškai skirtinga. Jeigu vis dėlto kas nors skaito būtų įdomu išgirsti jūsų pamąstymus.

Tegul užtenka laiko iššūkiams. Tinginystei. Evoliucijai. Paieškoms. Švelnioms avantiūroms. Atradimams. Tobulėjimui. Neskausmingoms klaidoms. Eksperimentams. Akiračio plėtimui. Nepavojingiems ekstremalumams. Patirčiai. Azartui. Atsakomybei. Adrenalinui. Sveikai euforijai. Savarankiškumui. Drąsai. Brandai. Pokštams. Tegul visada užtenka laiko pakelti akis į dangų. Išgerti rytinės kavos. Nusišypsoti eismo kamščiams. Perklausyti bent vieną dainą, kuri atima protą

ir grąžina sparnus. Tegul užtenka laiko bent kartą per savaitę aplankyti draugus jų namuose ir paglostyti jų kates, jei jos neprieštarauja. Tegul užtenka laiko darbams, kuriuos gera nudirbti, ir nerūpestingoms vakarienėms po sėkmingos darbo dienos. Tegul užtenka laiko mokytis naujų dalykų - nesvarbu, vairuoti, žiesti puodus ar kalbėti ispaniškai. Tegul užtenka laiko palaistyti visas gėles ir uždegti visas žvakes namuose, kai į svečius ateina seni seni draugai. Tegul užtenka laiko nusivalyti batus ryte ir perskaityti bent vieną puslapį geros knygos vakare. Tegul užtenka laiko pastebėti, kaip viskas keičiasi. Pamatyti pirmą žolę ir pirmą sniegą. Išgirsti pirmą paukščio čiulbtelėjimą. Suskaičiuoti kiekvieną krintančią žvaigždę. Prisiminti, kad tokios didelės pilnaties jau seniai nebuvo. Pajusti, kaip šyla vanduo ežere. Užfiksuoti, kad švinta vis anksčiau, o temsta - vėliau. Klausytis klajojančių lapų čežėjimo. Prisiminti žiemas, kuomet per Kalėdas būdavo tikro sniego. Ir pasakoti apie jas savo vaikams ar sūnėnams. Tegul užtenka laiko auginti vaikus. Vedžioti juos, paėmus už rankos. Mokyti juos naujų žodžių ir užsirišti batukus. Padėti jiems piešti. Skaityti jiems pasakas ir geras istorijas. Kartu gaminti eglutės žaisliukus ir puošti namus sningant (jei vis dar snigs). Tegul užtenka laiko susitikti su savo tėvais. Išgerti su jais gero vyno ir prisiminti savo vaikystę. Ir pasakoti juokingus nutikimus. Tegul užtenka laiko apsikabinti tuos, kuriuos džiaugiesi sutikęs. Tegul užtenka laiko užrašyti atviruką tiems, kurie švenčia. Nupirkti gėlių, kad ir kaip tai banalu. Dailiai supakuoti dovaną, na ir kas, kad ji labai greitai bus išpakuota. Parašyti kad ir patį paprasčiausią mail'ą, jei su džiaugsmu staiga prisiminei kažkokį žmogų. Tegul užtenka laiko su geriausiais draugais išgerti šampano. Ir iki paryčių klajoti po miestą. Paskui pusryčiauti drauge. Tegul užtenka laiko jausti. Naktinį vėjo atsidusimą, kai pavasarį miegodamas netyčia iškiši kojas iš po apkloto. Draugo balso pasikeitimą, kai kažkas nutinka. Artėjantį lietų, kai netikėtai užsimanai miego. Būsimus pokyčius, kai tavo mieste prašiaušia naujas skersvėjis. Gražų Senamiesčių sienų kreivumą, atsiradusį nuo laiko, tinko ir nutikimų naštos. Rauplėtą medžio žievę po savo delnu. Nuovargį, į kurį gera panirti. Nemigą, kai negali užmigti iš nuostabos. Žiogų čirpimą liepos naktyje, kurio beveik negirdėti. Smėlį po kojomis. Akmenis. Vandenį. Jūrą. Liūtį. Mišką. Žemę. Orą. Vėtrą. Tegul užtenka laiko sau. Tylai. Savimeilei. Miegui. Tegul užtenka laiko rinktis pačius pačiausius dalykus. Stipriausias knygas. Kiečiausius filmus. Dar nebandytus kokteilius. Tikriausius draugus. Gryniausius žodžius. Geriausius pakeleivius. Ir savo kelią. Tegul užtenka laiko pasakyti. Ir išgirsti. Paleisti ir sulaukti sugrįžtant. Tegul visiems ir visada šioje Žemėje užtenka laiko mylėti, bandyti ir džiaugtis...

Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė:

-Gal pažaiskime slėpynių?

Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė:

-Slėpynės? O kas tai per žaidimas?

Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir suskaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Kurį suras paskutinį, tas bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.

Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir pradėjo džiaugsmingai šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejonę. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime. Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją vis tiek visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.

-Vienas, du, trys…-pradėjo skaičiuoti Beprotybė.

Pirmas pasislėpė Tingėjimas. Jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes vis galvojo, kad kiekviena vieta yra tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krištoliniame upelyje, o Bailumas – medžio urve. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas surado tik jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje, bet iš tikrųjų – vaivorykštėje. Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmaršumas net neprisiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai nesvarbu.

Kai Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.

-Milijonas!-pasakė Beprotybė ir pradėjo savo paieškas.

Ji iš karto surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kai Tikėjimas ginčijosi su Dievu. Aistrą išdavė vulkano drebėjimas. Beprotybė pamatė, kur slepiasi Pavydas, ir iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje ir pačios bitės jį iš ten išvarė. Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, panoro atsigerti ir surado Grožį. O Abejonė sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje jai pasislėpti.

Visi buvo surasti:Talentas – žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas – tamsioje uoloje, Melas – vaivorykštėje, bet iš tikrųjų jis buvo pasislėpęs vandenyno gelmėje. Tik Meilės niekaip negalėjo atrasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje. Pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji pajudino rožių krūmo šakas, ji išgirdo verksmą – rožių krūmo spygliai Meilei skaudžiai išdūrė akis.Beprotybė išsigando, nežinojo, ką toliau daryti, pati pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Kad išpirktų savo kaltę, ji pažadėjo nuo šiol visada būti Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pasaulyje pirmą kartą buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją visada vedžioja už rankos…