Albertas Camu yra pasakęs, jog "Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli", nors skamba žiauriai aš manau, jog ši mintis prasminga... Perskaičius ją pagalvojau, jog panašiai ir aš dabar elgiuosi/jaučiuosi. Tiesa tik panašiai, bet ne būtent taip, kaip teigiama šioje sentencijoje, tikrai netrokštu to žmogaus mirties, bet mylėdama jį taip žiauriai kankinu ir elgiuosi taip nesąžiningai, kad net ir bepasakyti ką sunku. Svarbiausia, jog suprantu, jog elgiuosi nederamai, bet čia kaip koks narkotikas, priklausomybė - žinai, kad negerai, bet sustoti negali. Aš pati save baudžiu labai stipriai, sąžinė sako (jei išvis dar tokią turiu), jog elgiuosi blogai, bet aš per silpna tai pabaigti... nei pakarta, nei paleista ir myli, ir žudai ir dievini, ir nekenti, ir nori pabaigti, ir nenori. Visiškas beprotnamis ir chaosas, kurį pati sukūriau, kažkoks mazochizmo ir sadizmo mixas. Kažkur girdėjau, jog sakoma, kad žmogus turi nusipelnyti meilės - aš jos tikrai nenusipleniau tik ne tada, kai taip skaudinu kitą. Nenoriu blogo tam žmogui, tebūnie jis pats laimingiausias pasaulyje, bet dėl savo šlykštaus charakterio ir nesugebėjimo būti normalia jį kankinu. Aš labai blogas žmogus gal dėl to manęs niekas ir nemyli.
