Rūpesčiai - didesni ir mažesni. Bėdos, dilemos, nesusipratimai, liūdesys... kodėl nors kartais viskas negali būti nepriekaištinga? Ar įmanoma būti "pilnai" laimingu, ar įmanoma misija, kad gyvenimo netemdytų jokie nemalonumai? Kaip norėčiau dabar kristi kur nors Viduržemio jūros paplūdimyje, žiūrėti į slenkiančius debesis, klausytis hipnotizuojančio jūros ošimo, galvą padėjus ant tavo, mielasis, peties. O galva pasiliktų tokia tuščia, nes laimė būtų per daug svaiginanti...

Pajausk, Tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr Tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi,
Suakmenėja pakelti sparnai...