Mano meilė tau - neturi nei pradžios, nei pabaigos...

Auksinės, šiltos rugsėjo dienos žavesiui neprilygsta jokia vasaros diena!

Mes taip tvirtai įsikabiname į meilę, puolame į ją stačia galva, apsvaigstame nuo jos didybės, pasineriame į ją visa savo esybe, nenuvaldomu greičiu skriejame į pačią jos gelmę, atitrūkę nuo žemės leidžiamės nešami šio jausmo. Mylėdami, tikime tuo, kuo norime tikėti, matome tai, ką norime matyti. Išjungę protą, pasiduodame beprotybei, įsisukame į nesustabdomą karuselę, kurios gaivališkas skrydis pakelia mus lig pat dangaus, įgavę sparnus nebenorime grįžti atgal... 

Mes esame tiltas per amžinybę, nusidriekiantis viršum jūros: patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vis iš naujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, mylėti...

 

 Mes vieniši ne tada, kai vieni, bet kai ilgimės savo mylimųjų, mums skauda ne tada, kai išeiname, bet, kai pareiti negalime, ne tada, kai išeina, bet kai negrįžta...

Stay with me cause you're all I need...

Ei, slaptas mano sielos lobi,

Sužeistos širdies perle,

Besparnio paukščio slaptas sparne,

Ei, mano širdies tyrume,

Mano būties prasme,

Ei, mylimasis, ei meile

Tariu meile ir trokštu joje ištirpti

Skaudu būti ne dviese, o vienam

Širdis plyšta, norėčiau skristi aukštai, bet sparnai sulaužyti

Rega išnyko, ausys apkurto, mano kelias veda į meilę... 

Ar ne meilė verčia iš dangaus kristi lietuj? 

Ar ne ji vandenį debesimi, o debesį vandeniu paverčia?

                              Švelniai sugeria į žemę, kad visoms sėkloms duotų gyvybę ir taptų regima?

Ar mylimųjų susitikimas neprilygsta beprotiškam žemės gaivališkumui?

Ei, mylimasis, myliu tave kaip vanduo myli žemę

Vanduo nebijo svilinančios saulės, nes vis tiek grįžta su meile

Virtęs garu jis pakyla į dangų, bet žino, kada grįžti ir kantriai laukia

Pūsteli vėjelis, blyksteli žaibas, susitvenkia debesys ir vanduo vėl susitinka su mylimąją

Pasaulio būtis paremta mylimųjų susiliejimu...

Meilė tokia visagalė, kad iš pagrindų pakeičia ir mus pačius.

F. Dostojevskis

Padėk man galvą ant peties,
Ir neliūdėk, nesielvartauk.
Nėra pasauly nevilties,
Tokios gilios kaip meilė Tau...  

Šią šaltą naktį norėčiau būt Tavo glėby,
Norėčiau jaust Tavo širdies plakimą tylu,
Norėčiau jaust Tave šalia
Ir būti amžinai drauge.

Kol nesutikau tavęs, aš niekad

Šito dar patyrus nebuvau:

Kad ateina meilė ir palieka

Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią

Aš radau, pakilus su diena,

Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę

Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,

Savo paslapties ir galios nepažinus,

Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas

Ir nesitikėjau, kad dievai atves

Mano mažą kelią lig tavęs

Ačiū, kad buvote mano gyvenime, kad išmokėte nugalėti blogį, pasitelkus gerumą, nesavanaudiškai mylėti, atsigręžti į tikrąsias vertybes. Jūs mano autoritetas, mano mokytoja iš didžiosios raidės. Ačiū Jums už žmogiškumo pamokas.

Su meile ir pagarba, 

  V.

Jis sujaukia protą, širdį ir tai, kas vyksta aplink. Toks keistas metų laikas, viską verčiantis aukštyn kojomis, įnešantis sumaištį ir nežinomybę. O taip norisi pastovumo ir ramybės. Pavasaris nenurimstantis vaikas - visur šėliojantis, pavasaris vynas - greitai apsvaiginantis, pavasaris - beprotybė...

 

<3