Mes taip tvirtai įsikabiname į meilę, puolame į ją stačia galva, apsvaigstame nuo jos didybės, pasineriame į ją visa savo esybe, nenuvaldomu greičiu skriejame į pačią jos gelmę, atitrūkę nuo žemės leidžiamės nešami šio jausmo. Mylėdami, tikime tuo, kuo norime tikėti, matome tai, ką norime matyti. Išjungę protą, pasiduodame beprotybei, įsisukame į nesustabdomą karuselę, kurios gaivališkas skrydis pakelia mus lig pat dangaus, įgavę sparnus nebenorime grįžti atgal...
