Greičiausiai, nė vieno metų sezono pabaiga nesukelia tiek emocijų bei apmąstymų, kiek vasaros... pabaiga. Besibaigiant vasarai mano širdyje atsiranda vis daugiau nostalgijos ir ilgesio šiam metų sezonui, kuris mažais žingsneliais skuba išeiti visiems metams. Galbūt dėl to, kad su vasara baigiasi ir ilgos, nerūpestingos atostogos viduje viskas kažkaip stipriai persiverčia, atsiranda kažkoks keistas nerimas, liūdesys ir nenoras paleisti šio laiko. Kita vertus, baigiasi viena vasara, tačiau būtinai ateis ir kita... žinau, kad tamsiais rudens ir žiemos vakarais ji atrodo labai tolima, labai nepasiekama, tačiau ji vistiek visada ateina. Artėjantys nauji mokslo metai bus nemenkas iššūkis man, bet žinau, kad aš jį tikrai įveiksiu, svarbiausia nenuvilti savęs ir labai stengtis, kad viskas vyktų taip, kaip noriu. Viliuosi, kad problemos ir lūkesčiai su kuriais susidursiu bus lengvučiai ir greit užmirštami, o gerų akimirkų daug daugiau negu buvo kadais. MUST REMEMBER: kad ir koks ruduo atrodo ilgas ir tamsus - kaip atėjo, taip visada ir praeina. Kad ir kokia žiema šalta ir speiguota - kaip atėjo, taip visada ir praeina. Sunkūs lūkesčiai, užgulę pečius ir problemos atrodo dižiausiausi tada, kai su jais susiduri, bet kai praeina jie užsimiršta ir viskas nebe taip baisu. Sau ir tau linkiu nepraeiti ir būtinai pastebėti nuostabią rudenio pradžią, kai medžiai tampa spalvotais ir parkai bei miškai atrodo beprotiškai gražiai, linkiu, kad visi šalti ir tamsūs vakarai ne per stipriai dilgintų širdį, kad žiema atneštų žavų baltą peizažą, o per langą būtų galima matyti, kaip elegantiškai sninga, o pavasaris (kaip jam ir dera) į sielą atneštų ilgai lauktą atgaivą, nuo pečių nuimtų bent dalelę rūpesčių, o šiluma užlietų ne tik žemę, bet ir širdį...
