Mes su tavim jau šitiek amžių tai atskirai, tai vėl kartu.

Esi pati nežinomiausia iš man pažįstamų žvaigždžių.

Ir kiek gamtoj bebūtų paradoksų – visi jie sutelpa tavy.

Tavy galiu paskęst lyg jūroj. Bet jei paliest – tu ištirpsti.

Tave galiu užuost lyg puokštę ką tik pražydusių gėlių.

Ir tarsi žiedą tavo širdį galiu nunešti vėjeliu

Ten, kur sapnais pavirs tikrovė, o realybe virs sapnai,

Ten, kur prapliupsi ašarom bežadėm. Dėl ko? Pats net nežinai.

Aš dar norėsiu karšto vyno iš tavo lūpų paragaut.

Ir taip lengvai, tarsi drugelį, laimės paukštę pagaliau sugaut.

Aš dar norėsiu tau atnešti baltų lelijų iš nakties

Ir iš rasos nupintą dainą, išmargintą vilties.

Bet tu išeisi saulei tekant, dar nesuspėjus man nubust.

Ir kaip kiekvieną dieną silpna lyg nuo pagirių man bus.

Aš lauksiu, lauksiu šitos šventės, kai vėl žvaigždė man sužibės,

Bet vėl per savo neapdairumą tavęs prigersiu. Iš širdies.