Kartais lyjant lietui atrodo, kad verkia angelai...Kartais bandau įsiklausyti , ką šnabžda medžiai...Kartais minioje jaučiuosi vienišesnė, nei klaidžiodama miške...Kartais tyla būna iškalbingesnė už tūkstančius žodžių...

.

Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvės liūdesio karščiu.
Aš nemoku jai palengvint vargo,
Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu.

Aš sekiau jai pasakas gražiausias,
Sugalvojau malonumų daug naujų,
O jos akys nežinia ko klausia,
Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu.

Ir pabūgęs, jog pamišusi kada
 Nesuplėšytų į skiautelius mane,
Kai ištroškus atsigert paprašė,

Padaviau jai taurę žudančių nuodų,
Bet, išsiurbus paskutinį lašą,
Ji sušuko: trokštu, duoki stipresnių!

Žiūriu pro langą į niūrų gatvės vaizdą ir mintyse tyliai prašau "Dieve, tegul šita savaitė praeina KUO GREIČIAU", kadangi toks jausmas, kad ji ropos kaip vėžlys, nors žinau, jog net nespėsiu mirktelėti, o ji praeis... tas laikas vis dėlto keistas reiškinys - lekia lyg pasiutęs. Prisimenu 2012tųjų vieną liepos dieną. Buvo karšta, bet įspūdinga diena. Ryte išsiploviau galvą, apsirengiau suknele ir po dienos įvykių , vakare, mąsčiau, kad laukiu nesulaukiu, kol praeis metai. Jie dar nepraėjo, bet iki liepos liko pusmečiu mažiau... siaubas na ir greitai viskas, žiema jau tuoj baigsis, o tada pavasaris, o po pavasario... vasara. Nekantrauju, kol ji ateis. Ne tik dėl ilgo miego, saulės, šilumos, žalios gamtos, kasmetinio Joninių pasišventimo dvare, galimybės nešioti sukneles, bet ir dėl tam tikrų pasikeitimų, kurių, žinoma, laukiu labiausiai, o žiema man nepatinka. Per daug šalta, per daug slidu, per daug niūru, per daug tamsu, nors gal atėjus vasarai, norėsiu rudens. Gėtė yra labai gerai pasakęs: "Duok žmogui saulę, jis ilgėsis ledo..." Taip, tai tikriausiai tiesa. Kaip bebūtų laikas nenuvaldomai lekia. Žiemos dienos tirpsta kaip snaigės delne tik sniegas ir ledas sudaro netinkamą iliuziją, jog viskas tęsiasi labai ilgai. Greitai ir jis ištirps. O dabar noriu tik, kad greičiau praeitų ši savaitė...