Vasaros lietus geriau už pačią vasarą

Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje
Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ar išdavystė

Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksnio nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti

Ne, meilė - ne pastumdėlė likimo
Jai visagalis laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima

Jei tau meluoja posmai šių eilių
Nebėr pasauly meilės - aš tyliu

Dar niekada

Taip negaivino lietūs,

Nuprausdami

Ir sielą ir laukus,

O naktimis toks

Kerinčiai žvaigždėtas

Lig šiol tikrai

Nebūdavo dangus.

Dar niekada,

Dar niekada sapnai

Man nekvepėjo

Liepų medumi,

O šiąnakt šitą kvapą

Godžiau gėriau,

Kaip niekada

Kartu su Tavimi

Su gimtadieniu, brangiausias, gražiausias, išmintingiausias, žaviausias, paslaptingiausias, nuostabiausias, ypatingiausias, mano žmogau

Ateik, kai nepakelsi nevilties,

Kai skausmas tau rankas išties,

Kai ilgesys tave kankins,

Kai meilė nebeprisimins.

Ateik, kai netikėsi žmogumi,

Kai skriesi su praeitimi,

Kai nusisuks visi draugai

Ir kai bus tau blogai.

Ateik, kai ašaros per skruostus plūs,

Ir kai gyvenimas sugrius,

Kai gyvent nebemokėsi

Ir pasikelt nebegalėsi

Ateik, aš tau rankas ištiesiu,

Tu ir vėl tikėsi žmogumi

Tiktai pasitikėki manimi...

Tu turi tūkstančius veidų, devynias galybes paslapčių. Pilkose tavo akyse skęstu, rusvą odą užuodžiu, skardų juoką garsiausiame triukšme girdžiu. Randuotus pirštus liečiu, juose stiprybę atrandu, paslaptingame žvilgsnyje savo gyvenimą regiu... Tave perprasti -  man mįslė, bet mylėti - vienintelė prasmė...

Sakai: “Atstok”.
Aš užsimerkiu ir bandau
Atstot tau šilumą.
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus
Ir jaukia tylą,
Ir paukštį tavo delniuke,
Atstot prieš miegą pasaką,
Užmigus – sapną.
Ryte – kavos puodelį,
Diena – juoką.
Sakai: “Atstok”.
Mielasis, ar atstojau?