Teko skaityti, kad tokio dalyko kaip laikas visatoje nėra. Tai tik žmonių išmislas. T.y. viskas yra visuma, viskas vyksta DABAR, o dienos, savaitės, mėnesiai, valandos yra tik žmonių išgalvota, kad būtų lengviau planuoti darbus, susitikimus ir šiaip gyvenimą. Žinoma, tikriausia tokios mintys skamba pernelyg padrikai ir sunku pagauti esmę (aš irgi nelabai supratau perskaičius), bet dabar pagalvojau, o gal tai tiesa? Gal tikrai nėra praeities, dabarties, ateities. Gal yra tik visuma. Visai geras argumentas tokiems teiginiams būtų labai paprastas pavyzdys: kiekvienas žmogus kalbėdamas apie laiką kalba skirtingai. Vienas sako: "Kokia ilga buvo diena - tikra amžinybė", tuo tarpu kitas, kalbėdamas apie TĄ PAČIĄ dieną sako: "O aš net nepajutau kaip praėjo, atrodo jos net nebuvo". Galima daryti išvadą, kad laikas yra absoliučiai individualus dalykas ir mes kiekvienas jį jaučiame ir suprantame kitaip. Toje pačioje knygoje taip pat kaip argumentas buvo įvardinti norai. Pavyzdžiui žmogus beprotiškai laukia atostogų, laukimas toks stiprus, kankinantis, kad, rodos, laikas iki atostogų slenka labai lėtai, nors mes jų taip laukiame, taip norime. Arba laukiame susitikimo su žmogumi taip stipriai, kad iš ilgesio kaukt norisi, o kai pagaliau tas susitikimas ateina viskas prabėga šviesos greičiu. To, ko nelaukiame - ateina tuoj pat. Juk valanda man ir valanda jam gali būti visiškai skirtinga. Jeigu vis dėlto kas nors skaito būtų įdomu išgirsti jūsų pamąstymus.